„Vaje!“ komanda gilinosi į skirtingų tautų pasakas

Š. m. spalio 13-osios popietę mūsų projekto komanda, kartu senųjų pasakų tyrinėtoja dr. Jūrate Šlekonyte,  susipažino net su septynių tautų pasakomis, svarstė, kurie jų personažai galėtų atsirasti būsimame pasakų parke.
Mokslininkė papasakojo, kad pasakos būna stebuklinės, buitinės, gyvulinės, literatūrinės, melų ir kt., tačiau susitikime jaunuoliai daugiausia dėmesio skyrė stebuklinėms pasakoms. Po susitikimo įspūdžiais  dalijosi „Verdenės“ gimnazijos moksleivės. Melitos Vilkevičiūtės nuomone, stebuklinės pasakos yra pačios turtingiausios ir įdomiausios, iš jų galima daugiausiai sužinoti apie skirtingas tautas.
O štai Ingrida Girdziušaitė sako: „Stebuklinės pasakos – tai pasakos, kurias esam kiekvienas girdėję. Jos populiariausios visame pasaulyje, tad norisi, kad ir pasakų parke būtų tie herojai, kuriuos lengviausia atpažinti, kuriuos nuo mažens pažįstam. Tiek mažam, tiek suaugusiam stebuklai lieka stebuklais. Jie visada traukia, domina ir užkabina.“ Ingridos teigimu, pasakų parkas kiekvienam dovanos po mažą stebuklą – juk bus galima ne tik skaityti apie stebuklus, bet ir pabūti tarp jų.
Susitikime jaunuoliai susipažino su tų tautų, kurių atstovų daugiausia gyvena Visagine, pasakomis, t.y., su lietuvių, latvių, lenkų, rusų, baltarusių, ukrainiečių ir vokiečių. Jie nagrinėjo lietuvių liaudies pasaką „Eglė žalčių karalienė“, latvių pasaką „Stiklo kalnas“, kuri turi net daugiau kaip keturis šimtus variantų. Taip pat  aptarė rusų pasaką „Koščėjus nemirtingasis“, ukrainiečių – „Žirnulis“, vokiečių – „Auksaplaukė“ ir kt.
Kaip pasakoja Emilija Dutkevičiūtė, jaunuoliai aptarė kiekvienos pasakos siužetą, personažus ir kaip juos vaizduoja dailininkai, skulptoriai. „Pasitaiko, kad kelios tautos turi labai panašių pasakų, tad kartais sunkoka pasakyti, iš kurios tautos viena ar kita pasaka kilo,“ – pastebi mergina. Šią situaciją išsamiau paaiškina Melita: „Iš pradžių pasakų niekas neužrašinėjo, ilgą laiką jos buvo perduodamos iš lūpų į lūpas – vienas pridėdavo tą, kitas aną, todėl atsirado skirtingos interpretacijos ir net veikėjai.“
Iš nagrinėtų pasakų Ingridai artimiausios, įdomiausios pasirodė pasakos apie Eglę žalčių karalienę ir Auksaplaukę, Melitą sudomino Žirnulis – mat tai buvo vienintelė pasaką, kurios anksčiau ji negirdėjo, o Emilijai itin patiko pasaka apie Kosčėjų.
„Kadangi gyvename daugiataučiame mieste, nuo seno girdim apie skirtingas tautybes, daugeliui mūsų šios pasakos buvo girdėtos ir gerai žinomos. Norėjosi dar labiau įsigilinti, kaip atsirado skirtingų pasakų herojai, kaip formavosi jų aplinka, savybės, – kalba Ingrida. – Su nekantrumu laukiame kito susitikimo, kai susipažinsim su mažiau žinomomis pasakomis, jų ypatumais.“