Kodėl svarbios ir reikalingos pasakos

Gyvenime tenka išgirsti sakant „Gyvenimas kaip pasaka“, „Nebūk kaip tas trečias brolis“ ir įvairių kitų pasakymų, kai minimos pasakos ar jų personažai. Taigi, ką žinome apie pasakas, kokia jų prasmė? Į šiuos klausimus Komanda „Vaje!“ ieškojo atsakymų kartu su lietuvių mitologe, folkloriste dr. Daiva Vaitkevičiene ir projekto „Gyvenu laisvai!“ viena iniciatorių, Pilietiškumo, demokratijos ir teisės programų centro direktore Diana Skučaite.

Kaip pasakoja jaunuoliai, pasirodo, pasakos atsirado iš mitų. „Pasaka – tai tarsi šiuolaikinis mitas,“ – sako Marija Soboleva. Anot jos bendramokslės Anastasijos Bajevos, žmonės mitų ir pasakų griebdavosi tuomet, kai negalėjo suprasti, paaiškinti tam tiktų dalykų, reiškinių, kurie jiems atrodė neįtikimi.
Daugelis komandos narių teigė, kad  šiandien pasakos yra nepelnytai primirštos, daugiausia skaitomos tik vaikystėje. „Aš, kaip ir daugelis kitų, pirmiausia, pasakas sieju su vaikyste. Dabar jų nebeskaitau, bet, panašu, kad dalyvaujant projekte „Gyvenu laisvai!“, teks vėl jas prisiminti. Šaunu, nes jos sukelia pačius šilčiausius jausmus,“ – sako Ingrida Girdžiušaitė iš „Verdenės“ gimnazijos.
O štai toje pačioje gimnazijoje besimokanti Gustė Burneikaitė tikina, kad jos namuose itin daug pasakų knygų ir kartais kyla noras jas atsiversti, vėl mintimis nusikelti į vaikystę, prisiminti jas skaičiusius žmones, kartu su jais praleistą laiką.
„Kiekvienam pasakos šį tą reiškia – daugiau ar mažiau. Manau, kad jos turi įtakos mūsų ateičiai, kokie mes užaugsim, – mintimis dalijasi Gustė. – Daugelis klaidingai galvoja, kad pasakos tik vaikams. Sunku paaiškinti, kodėl suaugusieji neskaito pasakų:  galbūt jos pabosta, atrodo pernelyg paprastos, tačiau net užaugus iš jų galima daug pasimokyti.“
„Iš pasakų galima pasisemti meilės, draugiškumo, gerumo, išminties,”  – įsitikinusi Marija. Nors pasakos padeda apsispręsti, pasirinkti, kaip toliau elgtis, tačiau, anot Ingridos, vaikystėje dažniau susitelkiam į jų grožį, o ne mokomąją funkciją.
Kalbinti jaunuoliai noriai prisiminė ir vardijo savo vaikystės pasakas. Anastasija labiausiai mėgo rusų liaudies pasaką „Kolobok“ („Pagrandukas“), Marijai itin patiko pasakos „Šaltukas“ ir „Bjaurusis ančiukas“. O štai Gustei atmintin įsirėžė pasaka „Vištytė ir gaidelis“, Ingridai – „Auksinė žuvelė“.
Jaunuoliai išsamiau ėmė tyrinėti pasakas, aiškintis jų prasmę po to, kai nusprendė gimtajame mieste įkurti skirtingų, čia gyvenančių tautų pasakų parką.